4. Linkuvos centrinė aikštė, šalia esančios gatvelės ir žydų bendruomenės paveldas
Į Linkuvą pirmieji žydai galėjo atvykti per Linkuvą einančiais keliais į Bauskę ir Rygą, kuriais vykdavo prekymečiai. Palanki miestelio geografinė padėtis ir statusas lėmė, jog nuo XVIII a. pr. jame pradėjo kurtis žydų bendruomenė. Ilgainiui miestelyje susiformavo gausi ir stipri žydų bendruomenė. Žydų skaičius Linkuvoje ženkliai išaugo XIX a. II pusėje ir iki Pirmojo pasaulinio karo sudarė jo gyventojų daugumą.
Žydų gyvenamoji erdvė Linkuvoje koncentravosi apie Turgaus aikštę (dabar Vienybės aikštė) bei sinagogą, o vieta mikvai (Mikvah – baseinas-pirtis prie sinagogos ritaliniam nusiplovimui) pasirinkta už miestelio. Šis urbanistinis paveldas išliko iki šių dienų ir Linkuvoje mena žydų bendruomenės gyvenimą.
Dalis žydų Linkuvoje užsiėmė prekyba, o kita dalis buvo krautuvininkai arba smuklininkai. Pelningiausiu verslu išliko krautuvių laikymas. 1898 m. miestelyje veikė net 55 krautuvės, kurios daugiausiai orientuotos apie centrinę aikštę. Parduotuvių būta labai įvairių: mėsos, suvenyrų, apavo, dažų, radijo aparatų, ūkinių prekių ir daugybė kitų.
. Linkuva buvo puikus miestas žydams verslauti, nes miestelis nuo seno garsėjo kaip judrus prekybos centras, per kurį ėjo penkių krypčių keliai, o taip pat ir savo prekymečiais per Škaplierinės atlaidus, kurie priviliodavo pirklių iš Rygos, Karaliaučiaus ir kitų miestų. Turgaus aikštė (dabar – Vienybės aikštė) buvo viena svarbiausių žydų prekybos vietų, nes joje pirmadieniais bei penktadieniais rengtos turgaus dienos, į kurias sugužėdavo žmonės iš aplinkinių kaimų.
Vėliau, 1944 m. liepą Linkuvos apylinkes užėmus Sovietų kariuomenei, šalia Linkuvos centrinės aikštės esančiame pastate (Vienybės a. 3) buvo įkurtas Linkuvos valsčiaus NKVD poskyris, veikęs 1940–1941, 1944–1946 m. ir siekęs susidoroti su nepaklususiais Linkuvos gyventojais arba tuomet veikusiais partizanais. Tuo laiku turgaus aikštė virto viena svarbiausių piliečių kankinimo ir niekinimo vietų. Kraupius įvykius dabar mena atminimo lenta ant buvusio NKVD poskyrio sienos.
Šiais laikais Vienybės aikštė išsaugojo pagrindinės miesto vietos statusą, nes joje vis dar rengiami Linkuvos Škaplierinės atlaidai („Škaplierna“ – Linkuvos miesto šventė), organizuojamos sporto dienos varžybos, koncertai, minėjimai. Vienybės aikštė 2013 m. seniūnės Kazimieros Bacevičienės iniciatyva rekonstruota ir imta puošti įspūdingomis gėlių skulptūromis (įsitikinti galite įveikę iššūkį „Žydinti Linkuva“)
Vienas svarbiausių Linkuvos žydų bendruomenės palikimų – sinagoga (Ugniagesių g. 2) ir mikvah (Ugniagesių g. 5), kurios pastatytos viena šalia kitos. Senoji medinė sinagoga, veikusi jau 1752 m., sudegė per 1883 m. gaisrą. Sudegusiosios sinagogos vietoje miestelio žydai 1890 m. (5650 m. pagal žydų kalendorių) pasistatė naują mūrinę sinagogą. Nors pastatas veikiausiai iškilo be vietos administracijos leidimo, jis turėjo būti naudojamas pagal paskirtį. Sinagoga buvo raudonų plytų mūro, tinkuota, puošta plytų ornamentika virš langų ir durų, su stogo karnizu. Vakarinė sinagogos dalis buvo dviejų aukštų. Pastatas buvo rekonstruotas 1959 m., ir pritaikytas vietos kino teatrui. Dėl to buvo pristatytas priestatas, tarnavęs kaip kino aparatinė. 1994 m. pastatą perdavus Lietuvos žydų bendruomenei jame apsigyveno nuomininkai, bet jau 2005 metų rugsėjį pastatas liko tuščias.
Sinagogoje, linkuvių vadintoje „Škila“, susirinkę žydai ne tik laikydavo pamaldas, bet ir spręsdavo visus savo bendruomenės reikalus ar ginčus. Sinagogai žydai turėjo periodiškai mokėti rabino vadovaujamos žydų tarybos nustatytą duoklę, nes iš šių lėšų buvo šelpiami kiti žydai ar elgetos.
Šalia Linkuvos sinagogos veikė ir žydų ritualinė pirtis – tekančio vandens baseinas Mikva (Mikvah), naudojamas ritualiniam apsiprausimui. Pagal žydų tradiciją jame vykdavo ritualiniai apsiplovimai prieš vestuves ar kitus reikšmingus gyvenimo įvykius. Be to, jame buvo privalu apsiprausti moterims po gimdymo ar judaizmą išpažįstantiems vyrams, norintiems apsivalyti. Dabar vietoj ritualinės pirties įkurtas gyvenamasis namas.